Pirminiai lėtintuvų komponentai paprastai yra neorganinės druskos, organinės rūgštys, cukrūs ir jų dariniai.
Konkrečios kompozicijos skiriasi priklausomai nuo taikymo. Įprasti neorganiniai druskų sulėtintai yra fosfatai, boratai ir cinko druskos; organinės rūgštys apima citrinų rūgštį, vyno rūgštį ir gliukono rūgštį; cukrus ir jų dariniai apima sacharozę, gliukozę ir celiuliozės eterius. Šie komponentai pasiekia sulėtinantį efektą, nes sulėtina cemento hidratacijos reakciją arba trukdo kristalizacijos procesui.
Techniniu požiūriu lėtintuvai veikia šiais mechanizmais: 1) adsorbuojasi ant cemento dalelių paviršiaus ir sudaro apsauginę plėvelę; 2) reaguojant su cemento hidratacijos produktais, kad susidarytų mažai tirpūs junginiai; ir 3) jonų koncentracijos tirpale keitimas, kad paveiktų kristalizaciją. Betono inžinerijoje kaip lėtinantys komponentai dažniausiai naudojami lignosulfonatai (dozė: 0,1–0,3 %) ir hidroksikarboksilatai (0,03–0,1 %).
Taikymo scenarijus apima: 1) betono konstrukciją karštu oru (uždelsiant stingimą 2–4 val.); 2) betono masė (kontroliuojanti hidratacijos šilumą); ir 3) paruošto-betonio gabenimas (išlaikant darbingumą). Pagrindiniai naudojimo aspektai: 1) griežta dozės kontrolė (per didelis kiekis gali sumažinti stiprumą); 2) suderinamumo su konkrečiu cementu bandymas; ir 3) suderinamumas, kai jis derinamas su kitais priedais.
Kalbant apie pramonės standartus, GB 8076-2008 nurodomi betono sulėtintų našumo rodikliai, pvz., stingimo laiko skirtumas didesnis arba lygus +90 min. ir 3 dienų gniuždymo stiprio santykis yra didesnis arba lygus 90%. Chemijos pramonėje lėtintuvai taip pat plačiai naudojami tokiuose sektoriuose kaip naftos gavyba (gręžimo skysčiai) ir maisto perdirbimas (pvz., ledų stabilizatoriai), kur komponentų pasirinkimas turi atitikti atitinkamus pramonės reglamentus.